Įspėjame, kad šioje demotyvacijoje pateikiama informacija, skirta asmenims nuo 18 metų,
kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija.
Jei Jums nėra 18 metų, prašome neatidaryti šio puslapio.
Atidarydamas šį puslapį, Aš patvirtinu kad: Man jau yra 18 metų. Vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik mano asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Kartais tik giliausi randai - Išmoko paprasčiausio ačiū
Rūkau, minčių tamsoj save ardau, kaip knygą vartau savo liūdesį,
Dienas kurias žudžiau. Nežinau, gal jos pačios žudėsi.
Girdžiu jų kuždesį. Atminty sustabdyti momentai,
Didingi monumentai, smulkmenos, neryškūs fragmentai.
Jie man primena rudenį, žolės sudegusios kvapą.
Mintys bėgo atgal, tol, kol radau pirmą tuščią lapą.
Kai pirmą raidę, pirmą grafą aš įrašiau nedrąsiai,
Dar nežinodamas, kad tonos švino reiks vienai aukso frazei.
Kad kartais sunkiausia būna įmest iš po kašio.
Tiktai giliausi randai išmoko paprasto "ačiū".
Esmė ne metuose, ne spalvose, ne kalbose ir ne rasėse.
Daug tiesos atsivėrė man jau kitose ciklo fazėse.
Miestų žiburiai išmokė sekti žvaigždes,
Suvokti, suprasti - jos liks šviesti, kai visi žiburiai užges.
Kiek daug ryžtingų, protingų, juokingų, o kur jų maršai?
Minčių tyloj tiek drąsos, bet taip slabo galvoti garsiai.
Taip galima nuo pasaulio po antklode slėptis.
Galima pabėgti ir lėkti tol, kol nebebus kur bėgti.
Alkani nori valgyt, išbadėję sutiks ir ėsti,
Nes jų Pasauly tik kvailiai vaikšto vandeniu pėsti.
Centrinės aikštės mena tik sakyklas ir kartuves.
Žudikai senatvėj irgi myli anūkus ir žaidžia dartais.
Irgi tiki išganymo vartais, jaučia, kaip kartais kažkas sumaudžia krūtinėj.
Kas? Gal tai širdis?
Dienas kurias žudžiau. Nežinau, gal jos pačios žudėsi.
Girdžiu jų kuždesį. Atminty sustabdyti momentai,
Didingi monumentai, smulkmenos, neryškūs fragmentai.
Jie man primena rudenį, žolės sudegusios kvapą.
Mintys bėgo atgal, tol, kol radau pirmą tuščią lapą.
Kai pirmą raidę, pirmą grafą aš įrašiau nedrąsiai,
Dar nežinodamas, kad tonos švino reiks vienai aukso frazei.
Kad kartais sunkiausia būna įmest iš po kašio.
Tiktai giliausi randai išmoko paprasto "ačiū".
Esmė ne metuose, ne spalvose, ne kalbose ir ne rasėse.
Daug tiesos atsivėrė man jau kitose ciklo fazėse.
Miestų žiburiai išmokė sekti žvaigždes,
Suvokti, suprasti - jos liks šviesti, kai visi žiburiai užges.
Kiek daug ryžtingų, protingų, juokingų, o kur jų maršai?
Minčių tyloj tiek drąsos, bet taip slabo galvoti garsiai.
Taip galima nuo pasaulio po antklode slėptis.
Galima pabėgti ir lėkti tol, kol nebebus kur bėgti.
Alkani nori valgyt, išbadėję sutiks ir ėsti,
Nes jų Pasauly tik kvailiai vaikšto vandeniu pėsti.
Centrinės aikštės mena tik sakyklas ir kartuves.
Žudikai senatvėj irgi myli anūkus ir žaidžia dartais.
Irgi tiki išganymo vartais, jaučia, kaip kartais kažkas sumaudžia krūtinėj.
Kas? Gal tai širdis?
www.youtube.com/watch?v=S_X4-g9YNRc