#7 Svarbu nesitrankyt gatvėmis, nesėdėt prie kompo (kad ir kiek šūstrų žaidimų būtum instaliavęs(-us)) ir nešmirinėt laiptinėse.
Na mes vakarais eidavom į mišką (netoli namų), pasiėmę žibintuvėlius, karstydavomės medžiais ir t.t. tipo nuotykių ieškot :D

Anonimas 4856

#7 Nieko čia įspūdingo. Visiem savo vaikystė buvo geriausia, o dabar augantys vaikai irgi turės ką prisiminti. Ir nereikia visokių lia lia apie kompus - tie patys kompai bus kaip neblėstantis prisiminimas, kai atsiras dar mažiau fizinių pastangų reikalaujantis laisvalaikio leidimo būdas.

Anonimas 4856

Iš kur toks nusistatymas? Aš gimus 1999 m. Ir ką? Net nesvajojau apie jokį kompiuterį, dienos buvo lauke leidžiamos, kaime su draugais, žaidžiant klases, mėtant kamuolius, žaidžiant vandens karą iš butelių, žiūrint senąjį cartoon'ą. Puikiai atsimenu visus daiktus, kuriuos priskiria 90-ųjų vaikams. Gal taip yra todėl, kad tėvai senamadiški, o gal, kad turiu daugybę vyresnių pusseserių, pusbrolių... Bet vistiek mano vaikystė buvo osum!

Ignassin 4856

#5 Bet ką. Šiuo atveju keista kad dar vaikystę turėjai. Na manyčiau kad jau prie kompų reikėjo leist dieneles :)

Emma11956 4856

#4 1997, o ką? :)

Ignassin 4856

#2 O kelintų metų vaikis(-ė) esi? :)

Anonimas 4856

Seip tai nevien vaikystes zapadlo, visi pameto i kasi nueja ir pastringa tie kamuolei po masinom

Emma11956 4856

Vieną kartą kai įstrigo šitaip kamuolys mūsų kieme, tai keli vaikai liko saugoti kamuolio (toks jausmas, kad jį kas nors iš po mašinos vogtų :D), o mes bėgom prašyt mašinos sąvininko, kad patrauktų mašiną kaip nors ir mes galėtume tą kamuolį paimti :D

Anonimas 4856

Didžiausias vaikystės zapadlo...

Kitos demotyvacijos