Įspėjame, kad šioje demotyvacijoje pateikiama informacija, skirta asmenims nuo 18 metų,
kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija.
Jei Jums nėra 18 metų, prašome neatidaryti šio puslapio.
Atidarydamas šį puslapį, Aš patvirtinu kad: Man jau yra 18 metų. Vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik mano asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Ir vėl. Sukūriau jau prieš kokius metus beveik tokią pačią demotyvaciją, bet jos nepatvirtino, o šitą patvirtino. kažkaip neteisinga.
Anonimas
5564
penis
Anonimas
5689
EMO-DEMO
Anonimas
5718
Gražųųųų. ;o
Anonimas
5731
Kiekvienas turi savo nuomonę ir nuostatas. Kiekvienam savo. Jūsų nuomonėms aš neprieštarausiu, čia jūsų rūpestis. Bet beprąsmiškai varyt ant žmogaus dėl vieno komentaro nėra labai faina.
Anonimas
5731
#16 del to kad mes ir taip zinome tai ir turime vienokia kitokia nuostata... as nemegstu simta karto isgirsti geriau man viena karta pamatyti...
#13 is po tavo zodziu net nebeturiu ka pasakyti... gal pradek gyventi?
Anonimas
5731
Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.
Anonimas
5731
Skaitant jūsų komentarus atrodo lyg būčiau norėjus su šia demotyvacija pasakyt, kad verkšentumėt ir panašiai. Tikrai ne. Jei nepatinka tai išvis ko žiūrit? Dah.
Anonimas
5732
kas kure net nezino ka asaros daro ir is kur jos atsiranda...
aš nesuprantu, kokiais kriterijais remiantis perkelia demotyvacijas iš nepatvirtintų į patikrintas - dažnai tikrai gerų demo taip ir nepatvirtina, o patvirtina tokias silpnas kaip šita.
Anonimas
5733
kai bieberis apsiverkia visas pasaulis pajunta..
Anonimas
5733
kai zmogus nusijuokia, tai net nepajunta. O kai pradeda verkslent, tai jaucias pasaulio atstumtasis i kurio asara telpa tiek daug na na na na na na. :))).
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.
Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.
Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.